29/12/2024
Ką tik pasirodė izraeliečio tyrėjo ADAM RAZ (kurį recenzentai vadina 'archyvų pele') knyga "Grobimas: kaip Izraelis pavogė palestiniečių turtą' anglų kalba (hebrajų kalba - 2020 m.).
Įžangoje autorius rašo: "Šioje studijoje kalbama apie arabų palikto kilnojamojo turto plėšimą - t. y. turto, apimančio dešimčių tūkstančių paliktų namų ir parduotuvių turinį, įvairią žemės ūkio produkciją, didžiulį skaičių gyvulių, automobilius, daugybę mechaninės įrangos, gamyklų aparatūros ir daug kitų daiktų. Be abejonės, finansine prasme šio turto vertė nėra reikšminga palyginus su izraelio valstybės nusavinta žeme ir pastatais [...]." (p. 7.) ' (žr. komentarą)
1948 metais (kuriuos Adam Raz vadina 'karu", o prof. Ilan Pappe - 'etniniu valymu') 'izraeliečiai - ir kariškiai, ir gyventojai plėšė palestiniečių namus, parduotuves, įmones ir ūkius. Ši tiesa vėliau buvo nuslopinta arba pamiršta.' Autorius rašo, kad turto grobime dalyvavo dešimtys tūkstančių žmonių, vogusių buvusių kaimynų daiktus. Nors šis masinis reiškinys buvo savanoriškas, jis 'išeina už jo dalyvių asmenybės ar moralės ribų". Plėšimas tarnavo politinei darbotvarkei - atsikračius vietos gyventojų, neleisti jiems grįžti ir sunaikinti Palestinos ekonomiką. Vėliau, 1950 m., buvo priimtas Nesančiųjų turto įstatymas - 'vienas iš serijos drakoniškų įstatymų, leidusių valstybei užgrobti nekilnojamąjį arabų turtą'.
Pirma knygos dalis - detali plėšimų kronika: Tiberijas, Haifa, Jeruzalė, Jafa, Aka, Ramlė, Lida, kiti miestai, kaimai, mečetės ir bažnyčios... Nors tai ne 1948 m. žydų gaujų vykdytų žudynių kronika, vis dėlto skaityti gan šiurpu, ypač apie ištisų bibliotekų naikinimą. Visi arabiškieji ir mišrieji miestai, išskyrus Nazaretą, buvo visiškai išplėšti po to, kai jų gyventojai išvyko, turėjo bėgti arba buvo ištremti [apie 750 000 žmonių].
Viena iš daugelio citatų. Jeruzalėje gyvenęs armėnas John Rose savo memuaruose rašė:
"Pirmiausia į namus laužėsi kareiviai, ieškodami žmonių ir įrangos, kurią galėtų panaudoti. Tada atėjo ieškantieji maisto, po to - ieškantieji vertybių ir asmeninių daiktų. Iš savo verandos matėme arklių traukiamus vežimus ir sunkvežimius, prikrautus pianinų, šaldytuvų, radijo aparatų, paveikslų, dekoracijų, baldų - kai kurie buvo suvynioti į vertingus persiškus kilimus... Seifai su pinigais ir brangenybėmis buvo išlaužiami ir ištuštinami. Grobis buvo gabenamas savam naudojimui arba pardavimui Vakarų Jeruzalėje. Mums tai kėlė didžiausią sielvartą. Mūsų draugų namai buvo siaubiami, o mes buvome bejėgiai įsikišti... Tai truko mėnesius. Vėliausiai atėjusieji tenkinosi tuo, kas buvo likę. Jie plėšė keramines plyteles nuo vonių sienų, nuėmė visus elektros jungiklius ir laidus, virtuvės įtaisus, vandens vamzdžius. Niekas nebuvo praleista: jie brovėsi į pastoges ir rūsius, nukabinėjo duris ir langus, ieškodami paslėptų lobių, nuiminėjo grindų plyteles. [...] Mes gyvenome apsupti destrukcijos jūros.'
Plėšimo mastas buvo toks didelis, kad Davidas Ben Gurionas Mapai partijos komiteto posėdyje 1948 m. liepą sakė: "Pasirodo, dauguma žydų - vagys... Sakau tai paprastai ir sąmoningai, nes, deja, tai tiesa.' (p. 9, 292).
Ir juk tie daiktai, ar dauguma jų, tebėra izraelyje, ir jais tebesinaudojama ramia sąžine? Ir mūsiškiai, visokio plauko politikai ir visokie 'žinomi vyrai ir moterys', ramia sąžine 'vieši' tuose vogtuose namuose ir naudojasi tais daiktais?
Ar ne laikas restitucijai - kaip Lietuvoje. Ir SUGRĮŽIMUI. High time, kaip sako anglai.
