04/09/2025
Reikalas tas, jog man sunku pritapti šiame pasaulyje, kur daiktai išmetami vos tik atsiranda naujesnė jų versija, papildyta viena funkcija ar kiek sumažinta forma…
Dar visai neseniai mes su žmona skalbdavome vaikų vystyklais, kabindavome juos kartu su kitais drabužėliais ant virvės, vėliau lygindavome ir tvarkingai sudėdavome, pasiruošę, kad netrukus jie vėl bus sutepti…
Vos tik mūsų mažyliai užaugo ir patys susilaukė vaikų, jie nė akimirkos nesuabejoję ėmė viską švaistyti – net vystyklais. Jie nedvejodami perėjo prie vienkartinių…
Taip, aš suprantu…
Mūsų kartai buvo sunku atsisveikinti su daiktais. Net „vienkartiniai“ mums retai tapdavo vienkartiniais. Mes nešiojomės kišenėse nosines, pilnas slogos…
Aš nesakau, kad taip buvo geriau…
Tik noriu pasakyti, kad vieną akimirką aš atitrūkau, iškritau iš šio pasaulio ritmo ir dabar nebežinau, kaip grįžti atgal… Tikriausiai dabartinė tvarka yra tinkama ir teisinga, ginčytis nenoriu…
Tačiau aš nesugebu kasmet keisti magnetofono, kas kelis mėnesius – telefono, o kas Kalėdas – kompiuterio monitoriaus ar kasmet – televizoriaus…
Esu iš laikų, kai daiktai buvo perkami visam gyvenimui. Net daugiau – jie buvo perkami ir kitoms kartoms.
Žmonės palikdavo palikimu sieninius laikrodžius, dviračius, fotoaparatus, indų servizus, taures, net padėklus…
Neseniai perskaičiau, kad per pastaruosius keturiasdešimt metų žmonija prigamino daugiau atliekų nei per visą ankstesnę istoriją.
Mes išmetame viską.
Nebėra batsiuvio, kuris pataisytų batą, nebėra meistro, kuris prikimštų vatos į čiužinį ir atgaivintų jį, nebėra gatvės peilių galąstojų ar siuvėjų, galinčių sutaisyti drabužį…
O aš iš laikų, kai visa tai dar buvo, ir niekas nebuvo išmetama.
Ir ne todėl, kad tai būtinai buvo geriau…
Sunku, kai visa jaunystę tau kartoja: „pasaugok, kada nors prireiks“, o šiandien ragina: „pirk naują, atsikratyk seno, tuoj pasirodys dar naujesnė versija“…
Automobilį būtina keisti kas trejus metus, kitaip esi nevykėlis – net jei jis puikiai važiuoja, o už naują reikia skolintis visam gyvenimui…
Mano galva plyšta nuo šių prieštarų.
Šiandien mano artimųjų ir draugų vaikai keičia ne tik telefonus kas savaitę, bet ir numerius, el. pašto adresus, net gyvenamąją vietą. O mane mokė gyventi su vienu numeriu, viena žmona, vienais namais ir viena pavarde…
Mus mokė saugoti viską – tiek reikalinga, tiek bereikalinga. Nes „vieną dieną pravers“.
Taip, suprantu, mes turėjome bėdą:
Niekas niekada nepaaiškino, kas gali praversti, o kas – ne.
Todėl iš pagarbos tradicijai kaupėme net pirmojo sūnaus virkštelę, antrojo pieninius dantis, darželio piešinių albumus, pirmąją plaukų sruogą…
Kaip man suprasti žmones, kurie išmeta mobilųjį vos po kelių mėnesių?
Ar ne todėl, kad lengvai įgyti daiktai nebranginami ir tampa vienkartiniai taip pat lengvai, kaip atkeliavo?
Mūsų namuose stovėjo spintelė su keturiais stalčiais. Pirmajame buvo rankšluosčiai ir virtuviniai skudurėliai, antrajame – stalo įrankiai, o trečias ir ketvirtas skirti viskam, kas nebuvo nei rankšluosčiai, nei įrankiai.
Ten mes dėjome viską – gėrimų kamštelius, butelių kamščius, konservų atidarytuvus, net baterijas! Jos keliaudavo iš šaldytuvo į palėpę, nes niekada nebuvome tikri – jas reikia šaldyti ar šildyti, kad dar šiek tiek tarnautų. Sunku buvo susitaikyti su jų „mirtimi“ po kelių naudojimų…
Daiktai buvo ne vienkartiniai, o saugomi.
Pavyzdžiui, laikraščiai. Jie turėjo šimtą paskirčių – įkloti į guminius batus, patiesti ant grindų lietingą dieną, langams plauti, į juos suvynioti pirkinius.
Kiek kartų naujienas sužinodavome iš laikraščio, prilipusio prie mėsos gabalo ar atsargiai suvyniotų kiaušinių!
Mes kaupėme šokolado ir cigarečių sidabrinius popierėlius, kad vėliau virstų Kalėdų papuošalais. Kalendarinius lapus – kad virstų paveikslais. Vaistų pipetes – jei prireiktų kitam buteliukui. Naudotas degtukų galvutes – kad įžiebtų dar vieną žvakę. Batų dėžes – jos tapdavo pirmaisiais fotoalbumais. Vėl tiesindavome vinis, kad galėtume panaudoti dar kartą. Trūkstamą kortą kaladėje pakeisdavome kartonėliu su užrašu. Spintose gulėjo pusės sugedusių užtrauktukų, laukdamos savo antrųjų pusių. Mes sunkiai prisiversdavome pasmerkti daiktą mirčiai.
Šiandien gi daiktus „nuteisia“ vos tik atsiranda menkiausia abejonė jų tinkamumu.
Net ledų indelių dangteliai tapdavo padėkliukais, o konservų skardinės – gėlių vazonėliais, pieštukinėmis ar net „telefonais“.
Pirmosios plastikinės buteliai virsdavo keistais papuošalais, o kamšteliai kantriai laukdavo susitikimo su buteliu…
Ir aš sukandu liežuvį, kad nesakyčiau, jog šiandien vienkartiniais tampa ne tik buities prietaisai… Kad vienkartinėmis tampa ir santuokos, ir draugystės…
Bet vengiu šios klaidos – nelyginti žmonių su daiktais.
Sukandu liežuvį, kad nepradėčiau kalbėti apie mūsų pačių tapatybės praradimą, apie išmestas kolektyvinės atminties liekanas, apie trapios praeities išsižadėjimą… Kad neprabilčiau apie moralės išlaisvinimą iš verslo taisyklių. To aš nedarysiu.
Nesumaišysiu šių temų ir nepradėsiu sakyti, kad amžinajam nustatyti galiojimo terminai, o akimirksniu siekiama suteikti amžinybę… Kad senoliai pasmerkiami mirčiai vos suklydus ištarus vaikaičio vardą, o sutuoktiniai keičiami į naujesnius modelius vos tik nukarsta pilvas ar pasirodo pirmoji raukšlė.
Šis pasakojimas – tik apie vystyklais ir mobiliuosius telefonus.
Kitu atveju, jei visa tai sumaišyčiau, tektų rimtai pagalvoti, ar neatiduoti savo žmonos kaip dalinės įmokos už naujesnę, su mažesne rida ir kokia nors papildoma funkcija. Tačiau aš per daug lėtas šiam nuolatinių atnaujinimų pasauliui ir rizikuoju, jog ji mane aplenks. Ir tada atiduotas mainais būčiau aš pats.
© Eduardo Galeano
